Emblema

RK ir RP

Emblemos istorija ir alternatyvos

Raudonojo Kryžiaus emblema – nepriklausomybės, nešališkumo ir neutralumo ženklas humanitarinio judėjimo misijoje, išreiškiantis jo esmę ir atspindintis jo dvasią.

Žodžiai „Raudonasis Kryžius“ daugeliui žmonių Lietuvoje pirmiausia asocijuojasi su medicina ir sveikatos priežiūra, nes ištisus dešimtmečius raudonu kryžiumi baltame fone buvo žymimos ligoninės, poliklinikos, vaistinės, greitosios pagalbos automobiliai ir visa kita, kas turėjo bent menkiausią ryšį su sveikatos priežiūra. Pagrindinė emblemos paskirtis – suteikti apsaugą pagalbą teikiantiems žmonėms – yra užmirštama ar net visiškai nežinoma.

XIX a. pirmoje pusėje kiekvienos Europos šalies armijos medicinos tarnybos buvo žymimos skirtingų spalvų vėliavomis, pavyzdžiui, Austrijos armijos medicinos tarnyba turėjo baltą vėliavą, Prancūzijos – raudoną, Ispanijos – geltoną, kai kurių kitų šalių – juodą. Kartais net tos pačios kariuomenės atskirų dalinių emblemos skyrėsi. Be to, nebuvo įprasta žymėti sužeistuosius vežančius vežimus taip, kad būtų galima juos atskirti nuo kitų armijos vežimų, taip pat buvo neįmanoma iš tolo atpažinti medicinos personalą. Neturėdamos aiškių ir visuotinai pripažintų skiriamųjų ženklų, sanitarinės transporto priemonės galėjo tapti karinio puolimo objektu kaip ir ginklus vežančios priemonės, o gydytojai ir seselės ne mažiau rizikavo gyvybe kaip kombatantai (karo veiksmų dalyviai).

1863 m. Raudonojo Kryžiaus įkūrimo tarptautinėje konferencijoje Ženevoje buvo išrinktas skiriamasis ženklas – raudonas kryžius baltame fone, kad juo būtų galima atskirti ir apsaugoti tuos, kurie teikia pagalbą sužeistiems kariams. 1864 m. diplomatinėje konferencijoje priimta konvencija „Dėl sužeistųjų ir sergančių karių padėties pagerinimo sausumos karo metu” skelbė, kad „ligoninėse, sanitarinėse gurguolėse ir evakuaciniuose punktuose turi būti priimta vieninga skiriamoji vėliava. Prie jos visada turi būti nacionalinė vėliava. Asmenys, turintys neutralų statusą, taip pat gali nešioti rankovinį raištį, tačiau šį klausimą sprendžia karinė valdžia. Ir ant vėliavos, ir ant raiščio turi būti pavaizduotas raudonas kryžius baltame fone”. Vieningos emblemos priėmimo tikslas buvo suteikti apsaugą medicinos personalui, pažymėjus taip, kad bet kurios armijos kariai nesunkiai jį atpažintų. Be to, emblema atskyrė karo medikus nuo civilių bei kitų savanorių, teikiančių pagalbą sužeistiesiems karo lauke.

Emblema, pagerbiant Šveicariją, kurioje prasidėjo karo aukų apsaugos judėjimas, buvo sukurta sukeitus valstybės vėliavos spalvas. Be to, nuo seno balta spalva reiškė ketinimą vesti derybas ar pasidavimą į nelaisvę, todėl buvo uždrausta šaudyti į žmones, pakėlusius baltą vėliavą. Raudonas kryžius suteikė vėliavai specifinę reikšmę, nes šis ženklas užtikrina apsaugą sužeistiesiems ir tiems, kas jiems teikia pagalbą.

Nei 1863 m., nei 1864 m. konferencijų dalyviai, pasirinkdami raudono kryžiaus simbolį, neturėjo tikslo suteikti šiai emblemai religinį atspalvį. Tačiau 1876 m. rusų – turkų kare Balkanuose raiščius su raudonu kryžiumi ryšėję medicinos darbuotojai, patekę į turkų nelaisvę, buvo žudomi išreiškiant pasipriešinimą krikščionybei (kryžiaus ženklas musulmonams asocijavosi su kryžiaus žygiais). Osmanų imperija, nors buvo prisijungusi prie 1864 m. Ženevos konvencijos be jokių išlygų, pareiškė, kad ant savo sanitarinių transporto priemonių naudos raudono pusmėnulio ženklą, nes kryžiaus ženklas žeidžia musulmonų religinius jausmus. Vėliau musulmoniškos valstybės kreipėsi į tarptautines konferencijas, sušauktas peržiūrėti Ženevos konvenciją, prašydamos įteisinti alternatyvią emblemą – Raudoną Pusmėnulį – kurią galėtų naudoti tiek nacionalinės draugijos, tiek kariuomenės medicinos tarnybos, o Persija paprašė pripažinti Raudono liūto ir saulės emblemą. 1906 m. diplomatinė konferencija paliko galioti vieningą Raudono Kryžiaus emblemą, tačiau išimties tvarka leido Osmanų imperijai ir Persijai suformuoti išlygas, leidžiančias naudoti kitas emblemas. 1929 m. diplomatinė konferencija sutiko pripažinti Raudono Pusmėnulio emblemą, kurią naudojo Turkija ir Egiptas bei Raudono liūto ir saulės emblemą, naudojamą Persijos.  1980 m. Irano Respublika atsisakė Raudono liūto ir saulės emblemos ir pasirinko Raudoną Pusmėnulį.

emblemos logai

2005 m. diplomatinėje konferencijoje Ženevoje priimta papildoma emblema – Raudonasis Kristalas baltame fone. Ši papildoma emblema išsprendė Izraelio nacionalinės draugijos, Magen David Adom (MDA), prisijungimą prie Raudonojo Kryžiaus judėjimo, nes MDA nenorėjo atsisakyti savo tradicinės emblemos – Raudonojo Deivid skydo bei naudoti Raudonojo Kryžiaus ar Raudonojo Pusmėnulio emblemą. Būtinybė sukurti Raudonąjį Kristalą iškilo dėl Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio klaidingo laikymo religiniais simboliais, nors jų kilmė neturi nieko bendra su religija.

Papildoma emblema leidžia kitoms nacionalinėms draugijoms, kurios turi tokių pat problemų, įgyti narystę Judėjime.

Emblemos funkcijos ir naudojimo tikslai

Apsauga yra esminė emblemos paskirtis: konflikto metu ja pažymimi Ženevos konvencijomis saugomi asmenys (medicinos ir religinis personalas, Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus Komiteto delegatai, nacionalinių draugijų savanoriai), medicininiai daliniai ir įstaigos (ligoninės, pirmosios pagalbos stotys ir kt.) bei transporto priemonės (sanitariniai laivai, automobiliai, lėktuvai ir kt.). Šiuo tikslu emblema gali būti naudojama tik karinio konflikto metu, tačiau medicininė įranga ir objektai, skirti naudoti išimtinai karinio konflikto metu, gali būti žymimi emblema ir taikos metu.

Emblema kaip apsaugos ženklu naudojasi Lietuvos Respublikos ginkluotųjų pajėgų medicinos tarnybos ir kapelionai. Civilinės medicinos tarnybos, gelbstinčios karo aukas, taip pat gali būti žymimos Raudonojo Kryžiaus emblema, bet tik ginkluoto konflikto metu ir tik leidus Lietuvos Respublikos sveikatos ministerijai. Civilinis religinis personalas ginkluoto konflikto metu naudojasi tokia pat apsauga kaip ir civilinės medicinos tarnybos.

Konflikto šalys privalo gerbti ir saugoti Ženevos konvencijų saugomus asmenis, turinčius teisę nešioti raudono kryžiaus emblemą, o emblema pažymėtus objektus pulti draudžiama.

Emblema yra naudojama tiek taikos, tiek karo metu pažymėti, kad asmuo ar objektas yra susijęs su Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komitetu, Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio draugijų federacija ar nacionaline draugija. Be to, emblema primena, kad šios institucijos dirba vadovaudamosi pamatiniais Raudonojo Kryžiaus judėjimo principais, simbolizuoja humaniškumą, nešališkumą, neutralumą, nepriklausomumą, savanoriškumą, vienumą ir universalumą.

Lietuvoje tiek taikos, tiek karo metu teisę naudotis emblema kaip atpažinimo ženklu turi tik Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija bei Lietuvos kariuomenės Karo medicinos tarnyba.

Raudonojo kryžiaus emblema taikos metu gali būti naudojama greitosios medicinos pagalbos mašinoms bei medicinos punktams, teikiantiems būtinąją nemokamą medicinos pagalbą ekstremalių situacijų aukoms, žymėti tik išimties tvarka, gavus Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos leidimą. Be to, įstatymas numato, kad raudono kryžiaus žymuo gali būti naudojamas kelio ženklinimui pagal 1968 m. Konvenciją dėl kelio ženklų ir signalų, kurioje apibrėžti du tokie ženklai Nr. 701. “Medicinos pagalba” ir 702. “Ligoninė”.

Bet koks emblemos naudojimas, tiesiogiai neapibrėžtas Ženevos konvencijose ir jų Papildomuose protokoluose, yra neteisėtas.  Draudžiama registruoti firmų vardais, pramoniniu dizainu, prekių ženklais ar šių ženklų sudedamosiomis dalimis žymenis, kurie yra tapatūs ar panašūs į Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio emblemą ar pavadinimą.

Lietuvos Respublika, ratifikavusi 1949 m. Ženevos konvencijas dėl karo aukų apsaugos ir jų papildomus protokolus, įsipareigojo užtikrinti teisinę Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio emblemos ir pavadinimo apsaugą. 2000 m. spalio 10 d. buvo priimtas Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos, Raudonojo Kryžiaus, Raudonojo Pusmėnulio ir Raudonojo Kristalo emblemos ir pavadinimo įstatymas (Nr. VIII-1978).