“Kai žmonija bus pakviesta stoti
Prieš istorijos teismą,
Ji turės pripažinti: “Aš – kariavau”.
Bet apsigynimui ji galės pasakyti:
“Bet aš sukūriau ir Raudonąjį Kryžių”.

Jules Destree, Belgijos mokslo ir meno ministras, 1936 m.

Raudonojo Kryžiaus draugijos ištakos

Šiuo metu Raudonasis Kryžius yra viena didžiausių tarptautinių humanitarinių savanoriškų organizacijų visame pasaulyje. O jos istorija prasidėjo daugiau nei prieš 150 metų Šveicarijoje.

…1859 m. birželio 24 d. netoli Solferino miesto (šiaurės Italija) įvyko žiaurus mūšis, kuriame Prancūzijos ir Italijos kariuomenės kovėsi su austrais, okupavusiais šalį. Šioje kovoje vos per keletą valandų buvo sužeista ir nukauta apie 40 000 žmonių. Kariuomenės medicinos tarnybų buvo per mažai (šiose kautynėse 1000 kareivių teko vos 1 gydytojas), jos visai pakriko ir nebepajėgė susidoroti su darbu – sužeistieji buvo palikti likimo valiai. XIX a. pirmoje pusėje nebuvo įprasta žymėti sužeistuosius vežančius vežimus taip, kad būtų galima juos atskirti nuo kitų armijos vežimų, taip pat buvo neįmanoma iš tolo atpažinti medicinos personalą. Neturėdamos aiškių ir visuotinai pripažintų skiriamųjų ženklų, sanitarinės transporto priemonės galėjo tapti karinio puolimo objektu kaip ir ginklus vežančios priemonės, o gydytojais ir seselės rizikavo gyvybe. Karo medikai galėdavo pagelbėti sužeistiesiems tik mūšiui pasibaigus, todėl pastarieji, laiku nesulaukę pagalbos, mirdavo arba netekdavo rankos ar kojos.

Henry_Dunant-young
Šveicarų verslininkas    Henry Dunant

Jaunas šveicarų verslininkas Henry Dunant, keliaujantis susitikti su prancūzų imperatoriumi Napoleonu III, karaliaujančiu šiame krašte, tapo šio kančių vaizdo liudininku. Jis pasibaisėjo matydamas, kaip kankinasi žmonės, ir pavertęs Kostiljonės kaimelio bažnyčią į laikiną ligoninę, ėmėsi organizuoti pagalbą tiesiog mūšio vietoje, naudodamasis tuo, kas po ranka pakliuvo.

Po trejų metų, 1862 m. H. Dunant savo lėšomis išleido knygą „Prisiminimai apie Solferiną“, kurioje jis aprašė ne kareivių žygdarbius, bet jų kančias. Knygą išsiuntė Europos monarchams, politiniams veikėjams, karininkams, filantropams ir bičiuliams. Knyga tapo itin populiari ir greitai susilaukė netikėtos sėkmės tarp žmonių, kurių daugumai žiauri karo realybė buvo nepažįstama ir kuriuos pribloškė jo aprašymas. Knygoje buvo pateikti pasiūlymai kiekvienoje šalyje įkurti savanorių grupes, kurios rūpintųsi karo metu nukentėjusiais žmonėmis, taip pat, kad  sužeistieji turi būti apsaugoti ir kad asmenys, teikiantys jiems pagalbą, turi turėti neutralumo statusą. Todėl autorius pasiūlė suformuluoti nepažeidžiamos konvencijos patvirtintą tarptautinį principą, kuris įvairiose šalyse taptų pagalbos sužeistiems draugijų pagrindu. Šis pasiūlymas tapo pagrindiniu Raudonojo Kryžiaus, o vėliau ir Raudonojo Pusmėnulio draugijų įkūrimo pagrindu.

1863 m. penki Šveicarijos piliečiai suformavo “Tarptautinį pagalbos sužeistiesiems komitetą”: pats Henry Dunant, advokatas ir filantropas Gustave Moynier, generolas Henry Dufour, gydytojai Lous Appia bei Theodore Maunier. Tais pačiais metais Ženevoje buvo suorganizuota tarptautinė konferencija, kurioje dalyvavo 16 valstybių atstovai – ši konferencija laikoma Raudonojo Kryžiaus įkūrimo diena. Konferencijoje buvo patvirtintas ženklas – raudonas kryžius baltame fone, kad juo būtų galima atskirti ir apsaugoti tuos, kurie teikia pagalbą sužeistiesiems kariams.

1864 m. buvo priimta pirmoji Ženevos konvencija, kuri gina sužeistuosius ir ligonius mūšio lauke, sužeistuosius ir ligonius, patyrusius laivo sudužimą jūroje, karo belaisvius, civilius gyventojus ginkluoto konflikto metu. Vėliau ši veikla išsiplėtojo: pradėta teikti medicinos pagalbą ir paramą civiliams gyventojams, lankyti karo belaisvius ir politinius kalinius, padedama karo išblaškytoms šeimoms susijungti ir susisiekti laiškais, aiškinamos Ženevos konvencijų taisyklės ir Raudonojo Kryžiaus bei Raudonojo Pusmėnulio principai.

Už ypač reikšmingą visuomeninę veiklą – Raudonojo kryžiaus įkūrimą – 1901 m. Henry Diunant buvo įteikta pirmoji Nobelio taikos premija (kurią laureatas paaukojo Šveicarijos ir Norvegijos labdaringoms programoms).

Tarptautinė Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo pusmėnulio draugijų federacija

Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio draugijos veikia daugelyje pasaulio šalių. Jos kovoja su ligomis, steigia ligonines, rengia medicinos seseris, padeda nukentėjusiems nuo stichinių nelaimių (potvynių, žemės drebėjimų ir pan.), moko žmones sanitarijos ir higienos pradmenų, per karus ar ginkluotus susirėmimus padeda sergantiems ar sužeistiems kariams ar taikiems gyventojams, neatsižvelgdamos į jų politinius ar kitus įsitikinimus rasę, tautybę. Draugijos stengiasi padėti kaliniams ir karo belaisviams, surasti asmenis, apie kuriuos jų šeimos, artimieji nieko nežino arba kurie yra laikomi dingusiais be žinios.

Dabar yra daugiau kaip 180 Nacionalinių RK ir Raudonojo Pusmėnulio draugijų. Jų veikla ypatingai svarbi konfliktų metu, bet ir taikos metu draugijos užsiima įvairia veikla, pvz.: donoryste ir ligų profilaktika, pagalba pabėgėliams ir vargstantiems, pirmąja medicinos pagalba, pagalba stichinių nelaimių aukoms.

Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija (LRKD)

Pirmosios rašytinės žmonių gailestingumo užuomazgos Lietuvoje aptinkamos beveik prieš penketą amžių. Pirmąją ligoninės pobūdžio įstaigą špitolę su 10 lovų, vaistine, virtuve ir koplyčia 1518 m. Vilniuje įsteigė medicinos ir filosofijos daktaras Martynas iš Dušnikų, sklypą šiam tikslui skyrus LDK didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Senajam. Vėliau dvasininkų, vienuolynų, įvairių bendruomenių rūpesčiu Vilniuje atsirado dar kelios ligoninės. Tik XVII a. antroje pusėje gyventojų, ypač bedalių, sveikata ėmė domėtis ir valstybė: sujungusi kelias ligonines ir įkūrusi Generalinį hospitalį – buvusią Šv.Jokūbo ligoninę. Steigėsi įvairios humanistinės draugijos, labdaros organizacijos (1636 m. – Vilniaus elgetų brolija ir kt.).

1795 m. beveik visai Lietuvai tapus carinės Rusijos gubernija šis procesas buvo gerokai sustabdytas, o po 1831 ir 1863 m. sukilimų prasidėjusi nacionalinė ir socialinė priespauda žlugdė šalpos struktūrų veiklą.

1867 m. carinė Rusija prisijungė prie Ženevos konvencijos ir įkūrė Sužeistųjų ir sergančiųjų karių globos draugiją, kuri vėliau tapo Rusijos Raudonojo Kryžiaus draugija.

 

veriovkinas
Kauno gubernatorius Piotras Veriovkinas
veriovkina
Kauno gubernatoriaus žmona Sofija Veriovkina

1887 m. Kauno gubernatoriaus S. Suchodolskio iniciatyva įkuriamas Rusijos Raudonojo Kryžiaus Kauno Ponių komitetas. Jis suklestėjo vadovaujamas gubernatoriaus Piotro Veriovkino žmonos Sofijos Veriovkinos.

1902 m. prie Raudonojo Kryžiaus bendruomenės atidaryta vaistinė, vėliau-  nemokama akių ligų gydykla, įsteigti laikinieji gailestingųjų seserų kursai. Rusijos – Japonijos karo metu Kauno Raudonasis Kryžius rinko pinigus ir drabužius, buvo įsteigtas lazaretas evakuotiems iš fronto sužeistiesiems gydyti.

1907 m. Kauno Ponių komitetas nuosavybės teise įgyja žemės sklypą ir pastatą Laisvės al. 7 – būsimai Raudonojo Kryžiaus ligoninei. Komiteto veiklą labai gerai vertino imperatorienė Marija Fiodorovna (caro motina – oficiali to meto visos Rusijos Raudonojo Kryžiaus globėja.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui dėmesys sutelkiamas Raudonojo Kryžiaus ligoninei plėsti – buvo sudaryti trys kilnojamieji karo lazaretai (vieno iš jų viršininku paskirtas dr. Rokas Šliūpas).

Sugrįžę iš karo Lietuvos medikai su bendraminčiais, paskatinti pastangų atkurti šalies valstybingumą, nusprendė įsteigti savarankišką Lietuvos Raudonąjį Kryžių, kuris padėtų nuo karo ir okupacijų nukentėjusiems žmonėms.

Lietuvos Raudonojo Kryžiaus įkūrėjas dr. Rokas Šliūpas
Lietuvos Raudonojo Kryžiaus įkūrėjas dr. Rokas Šliūpas

Gydytojų Roko Šliūpo, Jurgio Aleknos, Vlado Ingelevičiaus, provizoriaus Jono Makausko iniciatyva 1919 m. sausio 12 d. Kaune buvo sukviestas steigiamasis Lietuvos Raudonojo Kryžiaus susirinkimas, į kurį susirinko 40 pirmųjų draugijos narių. Draugijos pirmininku išrinktas dr. Rokas Šliūpas (juo buvo net 13 metų). Per metus draugija išsiplėtė iki 144 narių, tarp jų buvo daug to meto įžymių žmonių: Nepriklausomybės akto signatarai Saliamonas Banaitis, Justinas Staugaitis, Aleksandras Stulginskis (būsimas Lietuvos prezidentas), Kazimieras Šaulys, Jonas Vileišis, Ministrų kabineto nariai: Valdemaras Čarneckis, Juozas Paknys, Juozas Tūbelis, prof. Vladas Jurgutis, Stasys Šilingas, dvasininkai Juozapas Skvireckas, Kazys Paltarokas ir kt.

Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija įkūrė ligoninių Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Klaipėdoje, pirmąją Lietuvoje tuberkuliozės sanatoriją Aukštojoje Panemunėje, greitosios medicinos pagalbos kraujo perpylimo įstaigų, medicinos seserų mokyklų ir kursų (1919 m. pradėjusioje veikti Raudonojo Kryžiaus ligoninėje tebuvo 2 gydytojai ir 5 gailestingosios seserys, o ligoninėje – 120 lovų), nemažai prisidėjo prie Birštono (buvo pastatytos purvo gydyklos, sutvarkyti mineralinio vandens šaltiniai ir kt.) ir kitų Lietuvos kurortų plėtojimo.

LRKD Kauno skyriaus nariai kartu su dr. R. Šliūpo anūko martu Vida prie dr. Roko Šliūpo kapo Jonučių kapinėse, Garliavoje
LRKD Kauno skyriaus nariai kartu su dr. R. Šliūpo anūko marčia Vida prie dr. Roko Šliūpo kapo Jonučių kapinėse, Garliavoje

Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos įkūrėjo dr. Roko Šliūpo vardu yra pavadinta gatvė Garliavoje, 2012 m. jo vardas suteiktas Garliavos poliklinikai.

Sovietinės okupacijos metais LRKD pagal TSRS galiojusią tvarką daugiausiai rūpinosi šalies gyventojų sveikatinimu: teikė pagalbą sveikatos įstaigoms, vykdė donorystės agitaciją, steigė sanitarinius postus, organizavo medicinos seserų kursus. Visas Raudonojo Kryžiaus turtas, įskaitant pastatus ir žemės sklypus buvo nacionalizuotas. Ligoninės ir sanatorijos nesustabdė darbo, bet jos jau priklausė vietos valdžios institucijoms arba ministerijoms.

Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija nuo TSRS RK atsiskyrė 1990 m. ir atkūrė savarankišką draugiją. Po pusantrų metų Lietuvos Raudonasis Kryžius sugrąžintas į tarptautinio Raudonojo Kryžiaus judėjimą ir dabar priklauso tarptautinei organizacijai – Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio draugijų federacijai (būstinė –Ženevoje).  Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija šiuo metu yra valstybės pagalbininkė humanitarinės veiklos srityje.

Pagrindinės organizacijos veiklos sritys:

  • senyvų, vienišų žmonių priežiūra ir slauga;
  • mokymas teikti pirmąją pagalbą;
  • teisinė, socialinė pagalba pabėgėliams, prieglobsčio prašytojams bei migrantams;
  • humanitarinė pagalba;
  • dingusių artimųjų paieška;
  • tarptautinės humanitarinės teisės aiškinimas ir įgyvendinimas.

LRKD Kauno skyrius veikia šiomis kryptimis:

  • senyvo amžiaus vienišų žmonių slaugymas ir priežiūra – slaugome ~ 20 vienišų senjorų;
  • savanorių telkimas ir visuomenės pirmosios medicinos pagalbos mokymas (mokyklose, organizacijose ar viešų švenčių/festivalių metu);
  • budėjimas renginiuose teikiant pirmąją medicinos pagalbą;
  • Nuo 2015 m. veikia LRKD Kauno skyriaus senjorų klubas: aktyviai organizuojame pagyvenusių žmonių savišvietą sveikatinimo ir kitomis temomis, jų tarpusavio bendravimą, bendrą veiklą (taip pat įtraukiant ir jaunąją kartą) ir pagalbą Skyriaus slaugomiems žmonėms.
  • veikia pabėgėlių ir migrantų centre InLT šioms žmonių grupėms teikiamos socialinės, teisinės ir kt. konsultacijos, mokoma lietuvių kalbos.